Mano sėkmės istorija: sportiškas kūnas vos per pusmetį

Man 28 metai ir be tradicinių epitetų, kad esu jauna ir žavi mergina, galiu pridurti, kad esu ambicingas žmogus, kuris apsisprendęs ką nors padaryti, tai ir padaro – ne visada greitai, dažniau mažais, bet tvirtais ir užtikrintais žingsneliais.

Mokykloje buvau gana aktyvi ir sportiška: kartu su savo mokyklos komanda dalyvaudavau tarpmokyklinėse ir rajoninėse estafečių varžybose, kiekvienos ilgosios pertraukos metu traukdavau su klasės draugais į kiemą žaisti „kvadrato”, lankiau krepšinio bei tinklinio treniruotes. Taip pat mano laisvalaikį buvo užvaldę ir šokiai.

Tačiau, dėl tam tikrų sveikatos problemų, mano fizinis aktyvumas ir pajėgumas vėliau smarkiai krito. Didžiąją dalį kūno kultūros pamokų praleisdavau ant suoliuko. Dar dabar pamenu kaip krūptelėdavau, kai ateidavo atsiskaitymo už „kybojimą ant skersinio” diena. Neišsilaikydavau nė 3 sekundžių. Tai užaugino manyje tokią baimę, kad geriau jau iškart prašydavau rašyti dvejetą.

Kodėl tai prisiminiau? Man iki šiol kybojimas ir nusileidimai nuo skersinio pažadina tą pačią baimę, kurią jutau mokykloje. Tačiau po pusės metų darbo „Goodlife” sporto klube, jau galiu kyboti kone 20 sekundžių, kas man yra labai labai daug.

Tačiau grįšiu dar šiek tiek į praeitį… Atvykusi studijuoti į Vilnių nusprendžiau vėl prisijaukinti sportą. Susiradau sporto klubą ir į jį traukdavau net 5 kartus per savaitę ant kardio treniruoklių praleisdama po 2 val. Negaliu neigti, kūnas tikrai sutvirtėjo, tačiau po kokių 3-4 mėnesių perdegiau ir nuo to laiko į sporto klubą užsukdavau tik periodiškai, t.y. kas metus-du ir tik keliems mėnesiams, t.y. iki pirmos pertraukos – ar tai būtų atostogos, ar liga ar šiaip „noras pailsėti”. Po tokių pertraukų dažniausiai į sporto klubą nebegrįždavau… iki kitų metų.

Tenka prisipažinti, kad sporto klube mėgau tik kardio treniruoklius ir bėgte bėgdavau nuo visų svarelių, lazdų, kamuolių ir panašių įrankių, tiesiog tuo metu nesupratau jų tikrosios naudos, ką jau kalbėti apie sąvoką „darbas su savo kūno svoriu”. Aš visada norėjau tvirto bei sportiško kūno ir to siekiau, tačiau akivaizdu, kad toks sportas jokių rezultatų neatnešė.

Išaušus 2015-iems tradiciškai ėmė kirbėti mintys vėl pradėti sportuoti ir šįkart nemesti kelio dėl takelio. Nusprendžiau, kad užteks save maitinti pasiteisinimais ir būtent šiandien turi būti TA diena, kai kažką dėl šio tikslo PAGALIAU pradėsiu daryti – taigi, užsiregistravau įvadinei treniruotei. Ta akimirka buvo mano sutartis su pačia savimi, sutartis, kuroje nėra išankstinio sutarties nutraukimo sąlygos. Ir taip kovo mėnesį aš pasirodžiau „Goodlife” sporto klube.

Šis klubas nebuvo šalia namų ir net nebuvo pakeliui – tuo metu aš gyvenau visiškai kitame Vilniaus rajone. Tačiau mane pirmiausia patraukė žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose publikuotos įkvepiančios šiame klube sportuojančiu žmonių istorijos, jų pagiriamieji žodžiai klubui bei jame dirbantiems treneriams. 

Vos tik įžengusi į „Goodlife” tuo įsitikinau ir supratau, kad tikrai nesuklydau jį pasirinkusi.

Noras būti sportiškai ir sveikai tapo mano varomąja jėga, bet nemeluosiu, pradžia buvo labai sunki. Tikėjausi, kad esu ganėtinai sportiška ir neturėsiu didelių bėdų atlikdama pratimus. O, kaip aš klydau! Testo metu bandydama atlikti daugelį pratimų supratau, kad esu „žalia” sporto srityje  – nesugebėjau taisyklingai atlikti net paprasčiausių pratimų, trūko lankstumo, gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą ir pan. Nusivyliau, nes buvo sugriauti mano pačios įtikėti mitai apie mano fizinį pasirengimą, tačiau iš kitos pusės, tai buvo labai geras spyris pagaliau pradėti rimtai (ir svarbiausia nuosekliai ) sportuoti.

O kad sportas nesibaigtų vos prasidėjęs šį kartą nusprendžiau rezultatų siekti su asmeniniu treneriu. Supratau, kad norėdama pradėti rimtai sportuoti, pirmiausia turiu išmokti taisyklingai atlikti bazinius pratimus, nes kitaip galiu sau prisidaryti daugiau žalos, nei naudos. Be to, prisimindama savo ankstesnius bandymus ir nulinius arba labai menkus rezultatus, tvirtai pasiryžau šių klaidų nebekartoti ir kreiptis pagalbos į profesionalą, kuris padrąsintų ir padėtų, džiaugtųsi kartu su manimi kaskart man pasiekus tai, ko kažkada nebūčiau įsivaizdavusi galinti padaryti, tiesiog būtų mano patarėju ir draugu. O renkantis trenerį vadovavausi nuojauta, nes visi „Goodlife” dirbantys treneriai yra savo srities profesionalai, todėl nebuvau linkusi išskirti kurio nors vieno. Pradėjau sportuoti su Andriejumi Kondratenko ir pasirinkumu esu visiškai patenkinta. Tvirtai galiu sakyti, kad Andriejus tapo mano draugu, kuriuo pasitikiu ir kuris lygiai taip pat tiki manimi ir džiaugiasi už mane.

O tiems, kurie man vis kartoja, kad sportuoti su treneriu yra prabanga, atsakau – geriau jau nenusipirksiu dar vienos naujos suknelės, tačiau turėsiu tokį kūną, kad su bet kokia suknele, atrodysiu puikiai!  

Praėjo jau pusmetis sporto salėje, galiu atsispausti, kyboti, be vargo atlieku trenerio skiriamas užduotis, tačiau net ir dabar manau, kad tai tik pradžia. Mano siekis nėra netekti 10 kg ar dalyvauti fitneso varžybose. Nors neslėpsiu, tik pradėjusi sportuoti pas Andriejų kaip pagrindinį savo tikslą įvardijau norą pradžiai numesti 5 kg. Jis tik kandžiai pasijuokė iš manęs: „Tu kaip visos moterys…” – ir iškart suskubo pataisyti mane, retoriškai klausdamas, kad galbūt aš labiau noriu tiesiog turėti tvirtesnį, stangresnį kūną, būti fiziškai pajėgesne ir t.t.?

Po šio pokalbio su Andriejumi supratau, kad klaidinga būtų norėti atsikratyti tik tų 5 kg, man daug svarbiau turėti tvirtą ir atletišką kūną, kurį lipdau pamažu, mažais, bet tvirtais žingsneliais.

Tai kur ta mano sėkmė? – paklausite… Savo pusės metų pasiekimus vertinu santūriai, juolab kai matau aplink merginas, darančias prisitraukimus ar stovinčias ant galvos. Žinau, kiek fizinių pastangų tai reikalauja, tačiau tikrai nenuvertinu ir savęs, nes tvirtai žinau, kad po kurio laiko ir aš būsiu pajėgi tai atlikti, su kiekviena diena esu vienu žingsneliu arčiau to.

Jau dabar tikrai jaučiuosi ženkliai sustiprėjusi – gebu atlikti tokius pratimus, kurių nė neįsivaizdavau galėsianti atlikti tik po 6 mėnesių sporto, o pirmų treniruočių pratimai, kurie tuo metu atrodė neįveikiami, dabar tik kelia šypseną. Su kiekviena treniruote jaučiuosi stipresnė, tvirtesnė ir svarbiausia – keičiasi ne tik mano kūnas, bet ir emocinė būklė – esu daug energingesnė, pozityvesnė, nes sportas yra ne tik puiki emocinė iškrova, bet ir geros nuotaikos užtaisas.

Šiuo metu jaučiuosi puikiai kaip niekada! Sportas mane iš tikro verčia šypsotis daug dažniau ir į sporto klubą bei iš jo bėgti su vėjeliu, ir taip yra ne tik dėl to, kad veidrodyje matau gražėjantį ir tvirtėjantį savo kūną. Sportuoti tikrai nenustosiu, net tokių minčių nekyla! Sportas tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi, netgi specialiai persikėliau gyventi šiek tiek arčiau miesto centro, kad galėčiau į darbą kasryt žingsniuoti pėsčiomis. Dažnai pagalvoju, kodėl gi tiek ilgai laukiau ir delsiau pradėti sportuoti…

Trenerio Andriejaus Kondratenko komentaras

Su Rasa susitikome kovo mėnesį ir sportuojame kartu jau gerą pusmetį. Ši mergina tikrai neturėjo didelių sveikatos problemų, anei antsvorio, tačiau patį pirmąjį susitikimą įvardijo norą numesti 5 kg. Šis noras nebuvo įgyven
dintas, nes Rasos svoris po pusmečio nepakito… Tačiau įvyko kur kas svarbesnių pokyčių: sumažėjo apimtys, akivaizdžiai pasikeitė kūno kompozicija, riebalinį sluoksnį pakeitė raumenukų reljefas, kūnas labai ženkliai sutvirtėjo, tapo atletiškesnis.

O pradžia buvo tikrai nelengva – nors Rasa buvo liekna, tačiau fizinis pajėgumas buvo nulinis. Labai sunkiai sekėsi mokytis techniškai atlikti pratimus, net ir bazinius, sunkiai sekėsi valdyti kūną, „įstatyti” jį į teisingas padėtis, nebuvo nei sportinių įgūdžių, nei fizinių jėgų.

Šiandien, po pusės metų darbo vos du kartus per savaitę, Rasa gali daryti atsispaudimus nuo žemės, o apie tai anksčiau nedrįso net pasvajoti. Ji kabo ant savo taip nemėgiamo skersinio, atlieka nusileidimus, daro pratimus su štanga. Pažanga akivaizdi ir sveikintina! Matau, kad ją užkabino sportas, o dirbti toliau motyvuoja akivaizdūs kūno pokyčiai.