Sauliaus sėkmės istorija: dvi valandos per savaitę, keičiančios gyvenimą

Sveikata | 2015.07.09

Pasižiūri į veidrodį, o jis be užuolankų primena apie suvalgytą picą vakarienei. Atsistoji ant svarstyklių ir jos, o kaip netikėta, ima artėti link 100 kg ribos. Reikia kažką daryti! Tačiau kaip atrasti laiko sportui, kai tavo darbo diena tęsiasi nuo 7 valandų ryto iki 20 valandos vakaro? Kaip teisingai maitintis, kai niekada negamini pats, o tenka kliautis viešųjų maitinimo įstaigų pasiūla? Ne vienas prisipažintų, kad šis scenarijus iki skausmo pažįstamas. Bet tai 27-erių metų Sauliaus istorija. Sėkmės istorija, įrodžiusi motyvuoto noro ir teisingai paskirstytų prioritetų galią. 

Nuo ko prasidėjo tavo sėkmės istorija?

Niekada iki šiol aktyviai ir nuosekliai nesportavau. Tiesiog neužsikabindavau ilgesniam laikui – keletą kartų buvau bepradedąs sportuoti klube, tačiau po mėnesio kelią ten jau pamiršdavau. Nors mano laisvalaikis gana aktyvus – esu orientacinių žaidimų fanas, tačiau to tikrai nepakako palaikyti sportiškai fizinei formai. Vidutiniškai sverdavau apie 93-94 kg, tačiau šių metų kovą iš atostogų šiltuosiuose kraštuose grįžau savo svorio bagažą papildęs dar penkiais. Ir štai, aš jau 99 kg… – mano rekordas, deja visai nedžiuginantis. Tai ir buvo pirmasis signalas, privertęs susimąstyti bei veikti. Manęs visai neviliojo storo ir ligoto vyro perspektyva, tad pasiryžau surasti laiko sportui. Na, o vienas aktyviai sportuojantis draugas parekomendavo asmeninį trenerį Andrių, propaguojantį teisingą požiūrį į sportą bei mitybą. Neužilgo aš jau vykau į pirmąją trenruotę. Tačiau pradžia nebuvo tokia lengva – esu labai užimtas, tad kiekvieną savaitę rasti po du vakarus sportui atrodė misija neįmanoma. O ir „Goodlife” sporto klubas Pilaitėje buvo man visai nepakeliui nei į namus, nei į darbą. Tačiau nusprendžiau pamėginti viską suderinti ir man pavyko. 

Kokius tikslus sau išsikėlei pradėjęs sportuoti? Kas labiausiai motyvavo siekiant rezultatų?

Per pirmąją treniruotę Andrius mane pasvėrė ir išmatavo – svarstyklės rodė 99 kg svorio ir 22,5 % riebalų. Aš nežinojau, ko tikėtis iš šio savo pasiryžimo sportuoti, be abejo noras numesti svorio buvo didelis, tačiau nuojauta sakė, kad koncentruotis vien į svorį nėra protinga. Tai patvirtino ir treneris, rekomendavęs dirbti ties riebalų masės procentų mažinimu. Kartu nusprendėme, kad per tris mėnesius riebalų masę sumažinti iki 18 % bus įveikiamas ir protingas tikslas. O kelyje į jį labiausiai motyvavo mintis, kad būsiu tvirtesnis, lieknesnis, stipresnis ir turėsiu daugiau energijos. Vėliau, pradėjus ryškėti pokyčiams, sportui įkvėpdavo pastoviai krentantis svoris ir sutvirtėję raumenys. 

Kaip galvoji, asmeninis treneris – prabanga, ar būtinybė?

Asmeninis treneris yra prabangi būtinybė. Individualus darbas su treneriu nepalyginamai efektyvesnis, nei bandymai viską nuo nulio išmokti pačiam.

Manau, pagrindinė priežastis, kodėl iki šiol vis pradėdavau ir mesdavau sportą – aiškaus tikslo, ilgalaikio veiksmų plano nebuvimas. Juos man padėjo išsigryninti būtent asmeninis treneris. Neslėpsiu, kad tikslų efektyviau padeda siekti ir griežtas prievaizdas, stebintis kiekvieną tavo judesį ir profesionaliai parenkantis krūvius. Tik pradėjęs sportuoti su treneriu Andriumi supratau, kad iki šiol neteisingai darydavau pratimus, nesugebėdavau pasirinkti tinkamo svorio bei atlikimo technikos. Taip savivaliaujant galima pasidaryti daugiau žalos nei naudos.

Kokią individualią programą treneris pasiūlė jums?

Kadangi neturiu tikslo tapti profesionaliu sportininku ir negaliu sportuoti kasdien, nusprendėme sportuoti po valandą du kartus per savaitę ir aktyviai prižiūrėti mitybą. Tad dabar du vakarus per savaitę po darbų skubu į sporto klubą ir lieju prakaitą. Pradėjome nuo pačių paprasčiausių pratimų – pirmi mėnesiai faktiškai buvo ant kilimėlio – įtupstai, susilenkimai, atsispaudimai, kojų pakėlimai. Na, o dabar jau darau tokius pratimus, kokių anksčiau negalėdavau atlikti. Kartais nustebinu ne tik save, bet ir Andrių.

Šiandien, praėjus trims mėnesiams nuo starto, mano treniruočių pagrindas – jėgos bei tempimo pratimai. Gal įtraukęs dar ir kardio treniruotes būčiau pasiekęs geresnių rezultatų, tačiau jos man labai nuobodžios, tad savęs neprievartauju.

Kokius trenerio patarimus labiausiai vertini? Ką naujo iš jo sužinojai?

Labiausiai vertinu tai, jog Andrius kantriai ir tiksliai parenka krūvį pagal mano galimybes – lėtai, bet užtikrinai didinam svorius, kiekius ir sudėtingumą. Taip pat džiaugiuosi, kad Andrius išmokė bazinius pratimus atlikti preciziškai tiksliai. Šie pagrindai man leidžia sportuoti nežalojant nugaros ir sąnarių.

Ar siekiant tikslo reikėjo peržiūrėti mitybą?

Mitybos peržiūrėjimas pernelyg švelnus išsireiškimas. Man ją reikėjo pakeisti kardinaliai. Mano mityba prieš tris mėnesius buvo maždaug tokia: daug picų, kolos, koldūnų, padažų, čipsų ir kitų skanių, bet labai nesveikų dalykų. Dabar tai praeitis… 

Andrius kasdien gauna iš manęs beveik viso mano suvalgyto maisto nuotraukas. Viską, ką deduosi į burną stengiuosi nufotografuoti. Tai jau tapo smagia pokalbių tema susitikimuose su klientais, kai prieš pradėdamas gerti kavą, ją nufotografuoju. Jei pastebėjote, žodis „beveik”, dar vis figūruoja, nes kartais pasukčiauju – pasitaiko, kad nenufotografuoju vienos kitos ledų porcijos ar nesveiko maisto „nuodėmės”. Tai akimirkos, kai leidžiu sau nusižengti taisyklėms. 

Smagiausia tai, kad net ir toleruodamas ne visai idealų mitybos režimą pasiekiau puikų rezultatą. Tobulai sveiko mitybos plano, matyt, ir nepasieksiu, tačiau laikausi  su Andriumi suderintos tam tikrų produktų vengimo taktikos. Vengiu labiausiai kenkiančių produktų, tokių kaip gazuoti gėrimai, šokoladukai, picos, grietinė, bulvės. Pasmaguriauju jais labai labai retai… 

Su kokiais sunkumais susidūrei?

Pagrindinis sunkumas – pastoviai rasti laiko sportui. Nelengva buvo suderinti valgymą kavinėse su nauju sveikuoju racionu. Gaminti neturiu laiko, tad tenka maitintis viešojo maitinimo įstaigose. O pastarosiose dažniausiai vyrauja tradicinė virtuvė: riebi, su daug padažų ir būtinai su bulvėmis. 

Kaip manai, kas tapo tavo pagrindiniu sėkmingų pokyčių/rezultatų receptu?

Receptas paprastas: Treneris Andrius + dvi valandos sporto per savaitę – nesveikas maistas + trys spyriai į užpakalį = puikus rezultatas.

Be Andriaus pagalbos niekaip nebūčiau pats pasiekęs tokio rezultato net per pusę metų ar per metus. Spėju, kad nusipirkęs metinį abonimentą, būčiau sportą metęs jau po dviejų mėnesių. Gal ir yra žmonių, kurie gali vieni patys savarankiškai sportuoti pagal sudarytą programą nuosekliai ir teisingai – bet aš ne iš tokių.

Kaip jautiesi dabar? Ar dar sportuoji? Ar turi naujų tikslų?

Jaučiuosi nuostabiai – energingesnis, žvalesnis, stipresnis. Noras sportuoti neišblėso, netgi pasidarė smalsu, ką galiu pasiekti per pusę metų-metus, o gal ir visą likusį gyvenimą, skirdamas sportui dvi valandas per savaitę.

Prieš savaitę kartu su treneriu įvertinome trijų mėnesių rezultatą. Svoris nukrito nuo 99 iki 90,9 kg – atrodo nedaug, tačiau ženkliai sumažėjo riebalų bei padidėjo daugiau svorio turinti raumeninė masė. O savo svarbiausiąjį tikslą viršijau su kaupu – planavau riebalinę masę susimažinti nuo 22,5 % iki 18 %, o sumažinau iki 15,3 %. Pagal visus duomenis mano kūno tipas iš apkūnaus pakito į sveiką. Pakeliu daugiau (vakar pasiekiau savo asmeninį iškelto svorio rekordą!), darau atsispaudimus, prisitraukimus, kasdien viršiju savo lūkesčius. Sekantis rezultatų įvertinimas bus rugsėj
o mėnesį – iki jo laukia aktyvus užsibrėžtų tikslų siekimas.

Asmeninio trenerio Andriaus Česnausko komentaras

Savaitė turi 168 valandų. Jei 2 valandas per savaitę skirtumėte sportui, tai sudarytų tik 1,19% viso jūsų brangaus laiko. Tad as esu įsitikinęs, kad laiko bei galimybių sportui turi visi. Tiesiog vieni tų galimybių ieško, o kiti kuria pasiteisinimus. Saulius labai užimtas žmogus, bet pasiteisinimų neieškojo.

Dar vis sutinku labai daug žmonių su iškreiptu požiūriu į sportą, mitybą ir sveiką gyvenimo būdą. Jiems visa tai asocijuojasi su įvairiomis grikių, kefyro, obuolių ir panašiomis dietomis, ilgai trunkančiu sveiko maisto ruošimu namuose, kaugės indelių su maistu nešiojimusi į darbą bei alinančiomis „kardio” treniruotėmis bent 4-5 kartus per savaitę. Saulius (kuris anksčiau visiškai nesportavo) visus tuos mitus paneigė. Jis sportuoja tik 2 kartus per savaitę, neturi jokio mitybos plano, nesilaiko dietos ir dažniausiai maitinasi kavinėse. Ar tai sėkmės istorija? Turbūt ne, bet Sauliaus pavyzdys parodo, kad visai nebūtina savęs kankinti, alinti, kad pasikeistum, kad būtum gražesnis ir laimingesnis. Visi mes esame paprasti žmonės, turintys savo darbus, šeimas, laisvalaikį ir dauguma mūsų net nenori būti pasaulio čempionais, todėl ir į sportą, sveiką gyvenimo būdą žiūrėkite paprasčiau – paprasto vyro, žmonos, mamos, o ne pasaulinio lygio atleto akimis. 

Grįžti į blogą