Trisdešimtmetį Pavelą praverti „Goodlife” duris privertė ne noras įgyti daugiau raumenų masės ir tikrai ne siekis sulieknėti. Priežastys buvo kur kas rimtesnės… Trauma, patirta futbolo varžybose privertė metams pamiršti dievinamą žaidimą. Tačiau vilties grįžti Pavelas niekada nebuvo palaidojęs. Valia, užsispyrimas ir treneris Vytautas padėjo įveikti visus sunkumus bei vėl kartu su savo komanda išbėgti į futbolo aikštelę. 

Ką tau reiškia sportas? Futbolas?

Sportuoju, o tiksliau žaidžiu futbolą, visą savo gyvenimą. Vos man gimus, gydytojas tėvams pasakė: šis berniukas bus futbolininkas… Ir aš jų nenuvyliau. Dabar savo gyvenimo be futbolo neįsivaizduoju, man jis – daugiau nei žaidimas.  Šiandien žaidžiu salės futbolą „Futsal A lygoje“ Vilniaus „Bekento“ komandoje. Anksčiau teko žaisti 1-os lygos komandose – Vilniaus „Šviesa“ ir „Geležinis Vilkas“. Taip pat A lygoje atstovavau Vilniaus „Vilniaus“ ekipą. Teko žaisti ir Rusijos Paplūdimio futbolo čempionate, Kaliningrado PFK „Baltyjsk” komandoje.  

Kaip požiūrį į sportą pakeitė trauma? 

Prieš pusantrų metų man plyšo kelio raiščiai… Teko metams pamiršti futbolą, tačiau ne sportą. Operacijos laukiau pusmetį, iki jos turėjau neleisti traumuotai kojai nusilpti, judėjau, mankštinausi, taip pat po operacijos – mėnuo reabilitacijos ligoninėje ir tada savarankiški bandymai atsisakyti fiziškai. Tačiau požiūris pasikeitė tik atėjus į „Goodlife” ir pradėjus dirbti su asmeniniu treneriu Vytautu. Tik tada supratau, kodėl iš viso tą traumą patyriau. Futbolas aktyvus, judrus, greičio ir vikrumo reikalaujantis sportas, o kūnas tam turi būti pasirengęs. Išmoksti atlikti žaidimui reikalingus judesius, įgyji ištvermės ir atrodo, gali kalnus nuversti. Tačiau dar daugiau dėmesio turi skirti fiziniam pasirengimui, kūno funkcionalumui treniruoti. Tas įdirbis – aukso vertės, ypač kalbant apie traumų prevenciją. 

Grįžkime prie asmeninio trenerio pasirinkimo… Kodėl būtent asmeninis treneris? Į ką siūlytum atkreipti dėmesį kitiems, norintiems dirbti su asmeniniu treneriu? 

Trenerį Vytautą, beje, kaip ir klubą man rekomendavo draugai. Atėjau, išbandžiau keletą treniruočių ir man labai patiko, ypač funkciniai užsiėmimai. O dirbti su asmeniniu treneriu nusprendžiau po nesėkmingų bandymų susitvarkyti fizinę formą savarankiškai. Mėnesį bandžiau pats treniruotis, o pasekmės – augantys raumenys, ko man visai nereikėjo. Aš, be abejo, norėjau sutvirtėti po operacijos ir tada treniruoti greitį, vikrumą… O Vytautas bėgikas, tad imponavo jo žinios ir patirtis.  

Labai mėgau minti dviratį, o treneris patarė juo nepiktnaudžiauti, nes nei greičio, nei sprogstamosios jėgos jis man nepridės. Užteko vos trijų treniruočių, kad suprasčiau – iki tol dariau kažką ne taip, mano raumenys po darbo su treneriu maudė taip, lyg iki tol niekada nebūčiau sportavęs. Pasitvirtino gyvenimiška tiesa – kai sugenda televizorius, gali bandyti jį sutaisyti pats pagal internete rastas instrukcijas, tačiau kur kas protingiau būtų nunešti jį specialistui. Tas pats ir su kūnu – „taisyti” jį pačiam niekam nerekomenduoju. 

O ieškantiems asmeninio trenerio patarčiau atkreipti dėmesį į trenerio „specializaciją”. Dažnas jų būna profesionaliai sportavę vieną ar kitą sporto šaką ir sukaupęs specifinių žinių bagažą. Tos specifinės žinios labai padeda norintiems įgyti fizinį pasirengimą ar pasiruošti profesionalaus ar mėgėjiško sporto sezonui. 

Kokius tikslus sau išsikėlėte pradėjęs treniruotis su asmeniniu treneriu? Kokiomis priemonėmis tų tikslų siekėte? 

Tikslas – žaisti futbolą… Pradžioje svajojau tik apie galimybę vėl išbėgti į aikštelę, nebūtinai su profesionalia komanda. Tačiau rezultatams gerėjant – jau galvoje kirbėjo mintis grįžti ir į savo komandą. 

O priemonės keitėsi palaipsniui, atsižvelgiant į progresą… Pradžioje į sporto klubą 3-4 kartus per savaitę ateidavau šlubuodamas, tad didžiausią dėmesį treneris skyrė stabilizacijai, lankstumui, judesių amplitudei gerinti. Pirmi du mėnesiai labiau priminė kinezeterapiją nei rimtą treniruotę. Bet jie davė rezultatų! Po jų kibau į rimtesnius užsiėmimus – 2-3 kartai per savaitę asmeninio darbo su treneriu ir keletas kartų grupinėse treniruotėse. Man ypač tiko Army Camp bei rato treniruotės. Kūnas per keletą mėnesių sutvirtėjo, tad buvo galima koncentruotis į greičio lavinimą. Taip pamažu prieš salės futbolo sezoną aš į sporto klubą jau užsukdavau kasdien.   

Su kokiais sunkumais teko susidurti? Kas labiausiai motyvuodavo? 

Motyvas labai aiškus – nori grįžti į futbolą – turi stengtis, turi eiti ir sportuoti… Sunku keltis į rytinę treniruotę, bet reikia vos trijų kartų, kad tai taptų įpročiu. Mėgstu sau kartoti – ieškok ne priežasčių išsisukti nuo treniruotės, o galimybių joje sudalyvauti… 

Kokiais rezultatais labiausiai džiaugiesi šiandien? 

Tai, kad traumuotoji koja man „nebetrukdo” džiugina labiausiai. Be abejo, be galo džiaugiuosi grįžęs į sportą, į savo komandą. Buvau pakviestas ir į Lietuvos salės futbolo nacionalinę rinktinę! Tad pusmetis su asmeniniu treneriu tikrai nenuėjo veltui. Netgi dar daugiau – dabar jaučiuosi daug tvirtesnis nei anksčiau – pagerėjo ištvermė, jėga, padidėjo greitis. 

Koks šiandieninis tavo sportinis režimas? Kokie nauji tikslai?  

Kai nebereikia rūpintis potraumine adaptacija, belieka palaikyti puikią fizinę formą. Ypač rengiantis naujam salės futbolo sezonui. Dabar esu įsitikinęs – geras ir profesionalus fizinis pasiruošimas – puiki traumų prevencija. Tad dabar dirbu ties formos palaikymu, o sezono pradžiai artėjant krūviai be abejo didės. Šiandien tris kartus per savaitę leidžiu sporto salėje ir paįvairinu režimą dviem futbolo treniruotėmis. 

Pavelo asmeninio archyvo nuotraukos: 

Asmeninio trenerio Vytauto komentaras:

Pavelas atėjo po kelio galinio kryžminio raiščio plyšimo, operacijos ir reabilitacijos ligoninėje. Jis atėjo stiprėti fiziškai. Tad mano sudaryta programa ir buvo skirta fiziniam tvirtumui atgauti bei pilnam kūno mobilumui pasiekti. Pirminis etapas – nusilpusių raumenų reabilitavimas bei tvirtinimas. Taip pat judesių amplitudės gerinimas – pradžioje Pavelas negalėjo pilnai sulenkti kelio. Didelį dėmesį skyrėme mobilumo atstatymui, smulkiųjų raumenukų bei sąnarių stiprinimui. Pamažu artėjome prie pasiruošimo maksimaliems krūviams. Jau po keturių mėnesių Pavelas grįžo į savo komandą ir baigė sezoną. Nors aš dar dvejojau, ar leisti jam pilnu pajėgumu žaisti, siūliau palaukti naujo sezono, tačiau jo užsispyrimas, tikro sportininko charakteris davė vaisių ir jis veržliai grįžo į futbolą.