Agnės sėkmės istorija: treniruotė, pakeitusi gyvenimą

Šį kartą istorija apie merginą, kuri dabar jau pati padeda „Goodlife” klientams siekti tikslų bei judėti savosios sėkmės link. Agnė Rudžianskaitė kažkada net nesvajojo tapti trenere, tačiau ilgame sporto salių lankymo maratone sutiktas treneris Donatas Klimašauskas ne tik supažindino su kitokia treniruočių metodika, su kitokiu požiūriu į judėjimą bei sportą, bet ir stumtelėjo naujos karjeros link. Šiandien asmeninė trenerė Agnė dalijasi savo sėkmės istorija.

Ką Tavo gyvenime reiškė sportas, iki momento, kai nusprendei pati tapti trenere? 

Sportas mane lydėjo visada. Nuo penkerių metų šokau, vėliau sporto taip pat neapleidau. Aplankiau ne vieną sporto klubą, išbandžiau ir individualias, ir grupines treniruotes, tačiau niekas taip iki galo neįtraukdavo, neužkabindavo. Neturėjau konkrečių tikslų, tiesiog norėjau gerai jaustis ir ieškojau teisingo judėjimo būdo, teisingo kelio.

Kaip susikirto Tavo ir asmeninio trenerio Donato Klimašausko keliai?

Donato treniruotes lankė mano mama ir jai jos labai patiko. Pasiūlė pabandyti man. Nesispyriojau, nuėjau ir supratau, kad čia liksiu ilgam. Mane sužavėjo visiškai kita trenerio darbo metodika bei požiūris į judesio kultūrą ir patį žmogų.

Kuo būtent sužavėjo Donato darbo metodika?

Visų pirma, treniruotė neprasidėjo nuo kompiuterio sugeneruotos programos įteikimo. Pirmo susitikimo metu man buvo atliktas išsamus testas ir tai man padarė nemenką įspūdį. Nudžiugino ir požiūris į žmogų, kaip į individualybę, o ne statistinį sporto klubo lankytoją. Pati metodika tikrai nėra stebuklinga ar kažkuo išskirtinė – ji tiesiog TEISINGA, su atida žvelgianti į kiekvieno žmogaus kūną. Tai metodika, kuriai svarbios detalės, smulkmenos, precizika. Svarbūs skirtumai, lemiantys skirtumus.

Nors konkrečių tikslų sau nekėlei, bet tam tikrų pasiekimų turbūt nepavyko išvengti?

Nors sporto klubų lankymo stažą turėjau nemenką, treniruotes su Donatu teko ir man pradėti nuo bazinių judesių. Pasirodo, nemokėjau aš jų tada atlikti teisingai. Donatas parodė kaip daryti įtūpstą ir aš supratau, kad iki tol nei vienas treneris nebuvo net arti to, jie tiesiog nepasivargino paaiškinti technikos. Gaudavau komandą „įtūpstai” ir žingsniuodavau.

Išmokusi taisyklingų judesių bei dirbdama pagal individualizuotą programą supratau, kad judėdama neturiu jausti diskomforto, man neturi skaudėti nei nugaros, nei sąnarių, aš neturiu po treniruotės jaustis išsekusi. Atvirkščiai – turiu jaustis pakylėta. Vien tai buvo didžiulis motyvas. Be abejo, džiugino ir sportiški pasiekimai – niekada nesvajojau apie prisitraukimus ar mirties trauką su didesniu nei savo kūno svoriu, o tai pasirodė įgyvendinamais tikslais.

Tačiau šios treniruotės davė kur kas daugiau nei sutvirtėjusį kūną, jos pasuko Tavo profesinį gyvenimą 180 laipsnių kampu. Kas padėjo suprasti, kad būtent trenerės darbas yra tikrasis Tavo pašaukimas?

Tuo metu, kai pradėjau sportuoti su Donatu, baigiau Tarptautinio verslo studijas, pradėjau dirbti. Bėda ta, kad nejaučiau jokios aistros ir motyvacijos tam darbui ir nenorėjau niekuo domėtis toje srityje. Tikrai nenorėjau taip nugyventi viso likusio gyvenimo. Donatas mane stumtelėjo, pasiūlęs imtis mokslų privačiame sporto institute Anglijoje. Jis pastebėjo, kad man patinka šviesti kitus, mokyti, bendrauti, kad aš dievinu sportą. Be šio stumtelėjimo gal ir nebūčiau išdrįsusi keisti savo gyvenimo, tad už jį esu labai dėkinga. Sprendimą tapti trenere priėmiau ne todėl, kad jaučiausi jau nemažai pasiekusi, sustiprėjusi, pagražėjusi, ne, mane pirmyn vedė noras kuo daugiau sužinoti ir turėti kuo daugiau svertų, keičiančių žmonių gyvenimus. Mačiau, kad šioje srityje yra dar daug „tamsaus miško” ir yra kur stiebtis, tobulėti.

Pasitvirtino ir dėsningumas, kai tau pasiseka atrasti savo vietą, savo veiklą – viskas klojasi lengvai, viskas teikia džiaugsmo. Man viskas įdomu, nereikia savęs versti keltis, eiti į darbą ar mokytis.

Kas šiandien labiausiai žavi ir „veža” Tavo darbe?  Kokie tikslai ragina nesustoti ir tobulėti?

Pusantrų metų dirbu trenere ir mane kasdien džiugina galimybė padėti žmonėms, prisidėti prie jų tikslų, gyvenimo pokyčių. O jei dar kartu sportuojantis žmogus pamilsta sportą, pradeda sveikai maitintis, aktyviai leisti laisvalaikį – man tai didžiausias pasiekimas ir apdovanojimas. 

Didžiausia mano sėkmė – galimybė kasdien į darbą eiti su pasimėgavimu.

Dabar su Donatu esate kolegos… o gal jis vis dar Tavo treneris? Kokią vertingiausią pamoką esi iš jo gavusi?

Taip, jis vis dar mane moko. Jis ir treneris, ir mokytojas, ir jau kolega.

Vertingiausia buvo jo išsakyta mintis, kad niekada nevalia nustoti mokytis. Negali sėdėti ir taikyti kažkada gautas žinias. Kasdien privalai išmokti ką nors naujo, perskaityti, pamatyti – tai mane labai motyvuoja. Šio patarimo laikausi kasdien.

Trenerio Donato Klimašausko komentaras

Didžiausia Agnės sėkmė – laiku priimtas sprendimas nešvaistyti savo gyvenimo. Ji jautėsi blogai savame kailyje, jautė, kad gali duoti daugiau dirbdama visai kitoje srityje. Džiaugiuosi, kad pirminės Agnės dvejonės išsisklaidė ir ji suprato, kad nėra geresnio jausmo, nei kasdien mokytis ir perteikti žinias kitiems, prisiliesti prie kitų žmonių gyvenimų, keisti juos, kaip, beje, nutiko ir jai pačiai.

Stebėjau, kaip ji užsispyrusi drąsiai ėjo tikslo link. Tad jei ir jūs degate aistra – pirmyn. Jei jums įdomu mokytis ir mokyti kitus – pirmyn, „Goodlife akademija” – puiki platforma pradėti.