Eglės sėkmės istorija: meilė judesiui kvadratu

Septyniolikametei Eglei tikrai nestigo progų judėti. Net septyneri metai šokio ritmu užaugino bekompromisę meilę judesiui. Tačiau trauma privertė padaryti priverstinę pertrauką ir ieškoti kelių atgal į taip dievinamą šokių pasaulį. Kas jaunąją mūsų heroję privertė praverti sporto klubo duris? Kaip tai pakeitė jos gyvenimą? Tegul pasakoja Eglė…

Aš dievinu šokius! Judesio ir polėkio mano gyvenime tikrai nestigo, netgi priešingai – jo buvo gal net per daug. Pradžioje šokau linijinius šokius, vėliau stačia galva nėriau į hiphopą, pareikalavusį dar daugiau jėgų ir energijos. Tiesa, kad man trūksta rimtesnio fizinio pasirengimo supratau tik patyrusi traumą.

O tada iš vėžių ir įprasto ritmo išmušė diagnozė – fascijos uždegimas. Mano klubo sąnarys skaudėjo ir nebenorėjo šokti… Gydytojų rekomenduota bandžiau gydytis ramybe. Mečiau šokius ir tikėjausi, kad po kurio laiko man pagerės. Tačiau tas ramybės pusmetis skausmo nesumažino, o emociškai ištverti judėjimo trūkumą buvo beprotiškai sunku.

Tada vėl vizitas pas gydytoją, iš kurios išgirdau viltį įžiebusį pasiūlymą… Gydytis judesiu, t.y. sustiprinti raumenis, atdėti šokius dar kuriam laikui ir bandyti sustiprėti kineziterapijos pagalba.

Mankštos ligoninėje manęs tikrai neįkvėpė ir aplinka nebuvo motyvuojanti, tad kai sužinojau, kad šalia esančiame „Goodlife” sporto klube taip pat dirba kineziterapeutai, išprašiau tėvų, kad leistų pabandyti sportuoti čia. Ir štai aš pirmą kartą gyvenime atsidūriau sporto klube. Žinojau, kad manęs laukia ilgalaikis projektas, tad norėjau trenerės moters, su kuria būtų jauku sportuoti ir bendrauti. Taip mano gyvenime atsirado asmeninė trenerė-kineziterapeutė Kristina Kubiliūtė.

Mano didysis tikslas, be abejo, buvo grįžti į šokių aikštelę, tačiau kur kas svarbiau buvo susitvarkyti su skaudančiu klubu, fiziškai sutvirtėti. Nors man atrodė, kad aš pakankamai stipri, juk galėjau padaryti net 10 atsispaudimų. Tačiau, kai trenerė paprašė padaryti nors 5 techniškai teisingai, supatau, neįvertinusi teisingo pasirengimo svarbos. Pradžioje buvo ir tokių pratimų, kurių negalėjau daryti dėl skaudančio klubo, tačiau palaipsniui tokių judesių vis mažėjo ir po 3-4 mėnesių skausmas nustojo varginti. Taip pat išmokau teisingai judėti, trenerė nebetaiso mano technikos, didėja ir papildomi svoriai. Su Kristina sportavau tris kartus per savaitę ir po beveik metų grįžau šokti.

Dabar mano dienotvarkėje du užsiėmimai „Goodlife” sporto klube ir trys – šokių studijoje. Tiesą pasakius, meilė judesiui padvigubėjo. Anksčiau neįsivaizdavau savęs be šokių, šiandien nebeįsivaizduoju ir be jų, ir be sporto klubo. Supratau, kad vien šokių man negana, kad mano kūnui reikia nuolat palaikyti fizinę formą, stiprinti sąnarius, mokytis traumų prevencijos. Noriu, kad mano kūnas netrukdytų šokti, būtų tvirtas ir sveikas.

Džiaugiuosi, kad turiu puikią mokytoją ir patarėją Kristiną. Jos klausiu visko ir apie sveikatą, ir apie kūną, ir apie mitybą. Jos dėka ne tik sutvirtėjau, bet ir pakeičiau mitybos įpročius, pažinau savo kūną, pakeičiau požiūrį į sveikatą. Ji padėjo man grįžti į svajonių veiklą ir… sugrąžino dar vieną svajonę. Jau ne vienerius metus vis pagalvodavau, kad visai norėčiau būti kineziterapeute, bet darbas ligoninėje ar poliklinikoje manęs visai neviliojo. Tad tą svajonę jau buvau bepalaidojanti, bet pažintis su Kristina atvėrė akis, pakylėjo motyvaciją ir vėl pažadino norą išmokti gydyti judesiu.

Trenerės-kineziterapeutės Kristinos Kubiliūtės komentaras

Su Egle susipažinome 2016-ųjų metų vasarį. Į sporto klubą ji atkeliavo lydima tėvų ir skundėsi labai skausmingu klubo sąnariu. Tą skausmą lydėdavo išnirimo pojūtis. Tai ėmė trukdyti ne tik asmeniniams pomėgiams, bet ir kasdienei veiklai: skausmingmis tapo kūno kultūros pamokos ar ilgesni pasivaikščiojimai.

Startavome atsargiai be jokių tempimo pratimų, darėme tik mobilizacijos pratimus ir iš lėto stiprinome giliuosiu raumenis, esančius prie sąnario. Eglė buvo kantri, ji manimi pasitikėjo, vykdė visus nurodymus. Jei laisvą nuo mūsų bendrų treniruočių dieną rekomenduodavau ateiti ir atlikti nurodytus pratimus, ji visada tai padarydavo. Po truputį ėmėmės stiprinti didžiąsias raumenų grupes, palaipsniui įtraukdamos ir tempimo pratimų. Kol galiausiai Eglė pamiršo skausmus ir rugsėjį pranešė, kad ketina grįžti į šokių užsiėmimus.

Dabar Eglė žino, kokį apšilimą jai reikia padaryti prieš šokių repeticiją ir net neabejoju, ji tai daro. Ji ne tik pamiršo klubo sąnario skausmus, ji tapo daug kartų stipresnė, judesiai – kokybiški, o laikysena – taisyklingesnė.

Džiaugiuosi šiais rezultatais, o jų pasiekėme komandinio darbo dėka. Eglė visada atidžiai klausėsi manęs, o aš klausiausi jos. Ji visda pasakydavo, ką jaučia, ką kitą dieną po treniruotės skaudėjo, ar buvo klubo skausmo pasikartojimų ir t.t. Būtent tokio dialogo dėka galėjau koreguoti ir pritaikyti tik jos kūnui tinkančius pratimus.