Ilonos sėkmės istorija: joga išmokė mylėti save

Sveikata | 2016.05.12

Šį kartą pristatome jums istoriją, kurios sėkmę matuosime ne centimetrais ir ne kilogramais. Juk kai esi kupinas jėgų, sklidinas energijos, atrandi pasitikėjimą savimi, o nuo veido nedingsta šypsena, kilogramai tampa visai nesvarbūs. Nors tiesą sakant, mūsų heroję Iloną į sporto klubą ir atginė ne idealaus kūno paieškos, o nugaros skausmai. Džiugina tai, kad individualūs jogos užsiėmimai su trenere Sigita Baušyte jai ne tik padėjo pamiršti skausmus, bet ir padovanojo reikšmingas savęs pažinimo pamokas.

Ilona, kokie keliai Tave atvedė į „Goodlife” sporto klubą pas jogos trenerę Sigitą Baušytę?

„Goodlife” sporto klube atsiradau ieškodama pagalbos savo skaudančiai nugarai. Čia jau sportavo mano vyras, tad tikėjausi pritapti ir aš. Dar Klaipėdoje lankyta joga man padėjo net dviems metams pamiršti nugaros skausmus, tačiau vėliau jie grįžo. Tad ir sporto klube pasukau ne į salę, o pas kineziterapeutą. Jis, išklausęs mano nusiskundimų, patarė nueiti į pilatesą, pas naujai klube startavusią trenerę Sigitą Baušytę.

Ir tai buvo TA trenerė, kuri įkvėpė vėl prisiminti jogą?

Taip, atėjau į pirmąją pilateso treniruotę ir iš karto supratau, kad mūsų dažniai sutampa. Ji nuolat kartojo – nereikia plėšytis, darykite tik tiek, kiek jūs šiandien galite sau leisti. Tai buvo paprasti, bet labai tikslūs žodžiai, atskleidžiantys užsiėmimų esmę. Gal po šešių treniruočių Sigita pasiūlė man ateiti į grupinius jogos užsiėmimus. Į pirmąjį ėjau labai užtikrinta ir savimi pasitikinti. Aš juk žinojau, kas ta joga, o ir fiziškai jaučiausi pasikausčiusi, mano laisvalaikis buvo aktyvus – dviračiai, bėgimas, slidės…. Tačiau būtent tada ir teko išmokti pirmąją ir svarbiausią jogos pamoką – nešok aukščiau savo galimybių, daryk tiek, kiek gali šiandien. O man norėjosi daugiau, daug daugiau, tad pasiryžau prieiti ir Sigitos paprašyti individualių užsiėmimų. Pastarųjų teko šiek tiek palaukti, tačiau sausio mėnesį startavome.

Gal konkretūs tikslai pastūmėjo link individualių jogos pamokų?

Turiu prisipažinti, kad neišsiskyriau iš tos minios, norinčios išmokti kokią nors efektingą ir sudėtingą asaną – norėjau stovėti ant rankų. Tačiau pradžioje nusprendžiau pasitenkinti iš pažiūros paprastu „Saulės pasveikinimu”. Ir nustebau, kad norėdama išmokti kokybiškai jį atlikti, privalėsiu dirbti net visą mėnesį. Tai buvo dar vienas epizodas, kai joga nuleido mane ant žemės. Dabar jau žinau, kad norint išmokti vieną ar kitą asaną nėra laiko limito, tam reikia viso gyvenimo. Kad ir kaip tobulai stovėtum ant galvos ar rankų, šių asanų tobulinimui nėra ribų. Tuo joga mane ir žavi.

Ir nuo ko prasidėjo treniruotės su Sigita?

Nuo „Saulės pasveikinimo”. Aš jo mokiausi visą mėnesį. Ir turiu prisipažinti, kad man nenusibodo, nes kiekvieną kartą jis būdavo vis kitoks. Iš pradžių pradėjome nuo stovėsenos, pasirodo, kad man reikėjo išmokti stovėti ir ant kojų, išmokti įtempti pirštus, įaugti į žemę. Ne taip paprasta įtempti raumenis ir stovėti, o kai jau nebegali – atpalaiduoti. Iš šono atrodo, kad sveikinti saulę visai nesudėtinga. Tačiau tik iš šono. Kai pradedi dirbti su savimi, su kiekvienu raumenėliu, kai pradedi juos kontroliuoti – savaitė po savaitės tie patys judesiai tampa kitokie, kokybiškesni. Taip po truputį ir žingsniavome pirmyn. Labai džiaugiausi, kai po mėnesio liovėsi skaudėti nugarą – tai reiškė tik vieną – aš teisingame kelyje.

O ar keitėsi tikslai? Gal įvaldžiusi „Saulės pasveikinimą” užsibrėžei ką nors naujo?

Po kelių mėnesių aš savęs ėmiau klausti: kam aš keliu tuos tikslus? Ką man jie duos? Ar aš noriu patikti kitiems, padaryti įspūdį? Aš supratau, kad tie tikslai manęs niekur neveda. Mano svarbiausias tikslas – jaustis gerai, jaustis čia ir dabar gerai, mylėti save tokią, kokia aš esu dabar, o ne tokią, kokia būsiu, kai stovėsiu ant rankų.

Tas tikslų nesureikšminimas ir koncentracija į „čia ir dabar” leido dar labiau atsipalaiduoti ir leisti kūnui pačiam spręsti, kiek jis gali. Kai paleidi savo mintis, apie nieką negalvoji, atidirbi pusantros valandos ir suvynioji kilimėlį – išeini visai kitas žmogus – pilnas energijos ir jėgų, puikios nuotaikos, su šypsena.

Kuo per tuos keturis mėnesius individualios jogos praktikos save nustebinote?

Aš buvau labai savimi nepasitikintis žmogus. O Sigita man žadėjo – tuoj pasiruošime ir pradėsime daryti tiltus, pamatysi, grįš tavo pasitikėjimas. Tuo metu tik šyptelėjau, bet tuos tiltus pradėjusi daryti ir atsisakiusi konkrečių tikslų suvokiau, jokiame judesyje nėra stebuklo, net kai žmonės stovi ant rankų ar demonstruoja neįtikėtiną lankstumą – tai ne stebuklas, tai tik ilgo ir reguliaraus darbo su savimi rezultatas. Anksčiau žiūrėdavau, kaip asanas daro kiti, ir sakydavau – oi, aš to tikrai negaliu, man tikrai nepavyks – o dabar suprantu, kad galiu padaryti viską. Štai taip atėjo ir pasitikėjimas savimi.

Net mano sėkmė slypi ne tame, kad aš išmokau tam tikros stovėsenos ar sudėtingos asanos, ne, man jos dar reikės mokytis kokius penkerius metus, o jos tobulinimui ribų net nebus. Aš įgavau pasitikėjimo, mano viduje kažkas atsivėrė ir aš paleidau norą kažkam patikti, įtikti, paleidau įsivaizdavimą, kad į sporto salę einu dėl kažko. Tai darau tik dėl savęs, dėl savo šypsenos.

Ar jau stovite ant rankų?

Tikiu, kad Sigita mane tikrai pastatytų ant tų rankų, bet aš jau pati žinau, dar ne laikas. Norint stovėti ant rankų reikia turėti ne tik tvirtas rankas, bet mokėti valdyti visą kūną. Šis noras dar kirba manyje ir aš žinau, kad ant rankų stovėsiu.

Kokia svarbiausia pamoka, kurią išmokote iš jogos ir Sigitos?

Mylėti save ir savo kūną. Džiaugtis, tuo ką šiandien turiu. Po kiekvieno užsiėmimo aš noriu gyventi ir mėgaujuosi tuo.

Ilona2

O ką patartum dar vis ieškantiems savojo sportinio užsiėmimo? Ar visiems tinka joga?

Joga netinka tik tinginiams. O visiems kitiems čia neegzistuoja nei amžiaus, nei patirties cenzo. Ypač norėtųsi padrąsinti tuos, kurie po keleto užsiėmimų meta, nes negali pasilenkti tiek, kiek kiti, negali išstovėti tiek, kiek kiti… Nesižvalgykite į juos! Joga tai tu, tavo kilimėlis ir tavo ego. Būtina praktikuoti jogą reguliariai ir suprasti, kad net ir milimetro poslinkis – jau laimėjimas, o po metų jau bus centimetras.


Jogos trenerės Sigitos Baušytės komentaras

Ilona savo pavyzdžiu įrodė, kad joga tinka kiekvienam. Tik nereikia bijoti, dairytis aplinkui, su pavydu stebėti, ką ir kiek gali padaryti kiti. Jogoje svarbiausia taisyklė – būti čia ir dabar, būti su savimi, įsiklausyti į savo kūną. Ir dar – būtina kasdien džiaugtis mažais pasiekimais! Linkiu tai atrasti kiekvienam ! O Ilona jau žino, kad ribų nėra, lieka tik mėgautis treniruočių procesu.

Grįžti į blogą